žioptelti

žióptelti, -ia (-na), -ėjo NdŽ žr. žioptelėti: 1. Va kada žióptels, i gatava, juokas tik, jaugi tan galan eina (apie seną žmogų) Švnč. 2. Dkš Ji, žmona, ką mislyja, tep ir žióptelia prie visų Gs. Bijau, kad nežióptelčiau Sur. Tik biskį žióptelk ką, tai tuo[jau] i po velnių (blogai), i gana Jrb. Žioptelia dar kažką sakyti, bet susilaiko V.Bub. Jei dar sykį jis man žioptels, nedovanosiu A.Vaičiul. 3. tr. įkvėpti, įtraukti (oro): Ropojam taku į viršų, tarpais išsitiesdami žolėj žioptelt gaivinančio sakų ir skvarbaus dobilų kvapo rš.